Superkompensacija (arba geriausia sportinė forma) – tai treniruotumo didėjimo principas, pagal kurį fizinės veiklos metu pavargusios ląstelės, organai ir sistemos atsigavimo metu pakyla į aukštesnį lygį nei buvo prieš fizinį krūvį.
Tiesa pagrįsta sporto mokslu, jog žmogus stiprėja tik ilsėdamasis ir gerai maitindamasis, jeigu prieš tai jis pavargo, bet ne pervargo. Jei fiziniai krūviai per dideli, o laiko atsistatymui per mažai, sportininkas nestiprėja, o kartais net silpnėja, nes organizmas nebespėja atsigauti.
Dažna klaida – tikėti, kad kuo daugiau darbo ir krūvio, tuo didesnė nauda. Iš tiesų, progresas įvyksta tik tada, kai krūviai yra optimalūs, o poilsis kokybiškas ir pakankamas. Kad sportininkas tobulėtų, būtini optimalūs krūviai ir kokybiškas atsigavimas.
Mitas, kad kuo sunkiau ir daugiau treniruojamasi, tuo greitesnis progresas, yra klaidingas. Didžiausi rezultatai pasiekiami ne prie didžiausių, o prie tinkamai individualizuotų krūvių, atsižvelgiant į žmogaus amžių, lytį, sveikatą ir treniruotumo lygį.
Praktikoje dažnai tenka matyti klaidų.

Pavyzdys Nr.1, plaukikė:
Jauna plaukikė, būdama vos 12–13 metų, treniruodamasi saikingai pasiekė įspūdingus rezultatus, ji gerino Lietuvos rekordus savo amžiaus grupėje. Treniruotės nebuvo nei labai dažnos, nei labai sunkios, tačiau jos buvo pakankamos ir tinkamai pritaikytos pagal sportininkės amžių bei vystymosi etapą.
Tačiau vėliau situacija pasikeitė. Treneriai nusprendė, kad daugiau krūvio reiškia greitesnį progresą. Pridėta daug papildomų užsiėmimų: baseine treniruotės tapo ilgesnės ir intensyvesnės, o treniruoklių salėje pradėta dirbti dideliais bendrais krūviais, kurie nebuvo pritaikyti specialiai plaukikės poreikiams. Vietoje to, kad treniruoklių salė padėtų gerinti plaukimo techniką ir specifinę jėgą, buvo taikomi bendro pobūdžio pratimai, labiau varginantys nei naudingi.
Rezultatas paprastas, progresas sustojo. Nors treniruočių buvo daugiau nei bet kada anksčiau, sportininkė net keletą metų nebegalėjo pagerinti savo rezultatų. Organizmas nespėdavo atsigauti: po ištvermės reikalaujančios treniruotės kitą dieną vėl būdavo skiriamas panašus krūvis. Nebuvo pakankamo poilsio, nebuvo atsižvelgiama į superkompensacijos principą.
Toks treniruočių planavimas vedė ne į stiprėjimą, o į chronišką nuovargį. Vietoje to, kad organizmas pakiltų į aukštesnį lygį, jis nuolat balansavo ant pervargimo ribos.
Išvada paprasta: daugiau treniruočių nebūtinai savaime reiškia, jog bus pasiekti geresni rezultatai. Jei talentingas jaunas sportininkas dirba per daug, talentas ne tik nebevystomas, bet kartais jis prarandamas visam laikui.
Kai poilsio tarp treniruočių nepakanka, nuovargis kaupiasi. Ateina momentas, kai organizmas nebetoleruoja krūvio – krenta fizinis ir protinis darbingumas, silpnėja imuninė sistema, pradeda kartotis traumos. Tokia būsena vadinama persitreniravimu, o atsigavimas po jo gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Pavyzdys Nr.2, tenisininkė:
Vienas ryškiausių ir labiausiai man įstrigusių pavyzdžių, tai jauna tenisininkė, kuri dar vaikystėje demonstravo neeilinius gabumus. Būdama vos 7–8 metų, ji judėjo greičiau nei berniukai už ją 2–3 metais vyresni, jos reakcijos laikas, judesių dažnis, vertikalus šuolis ir sprinto rodikliai buvo išskirtiniai. Tai buvo pats talentingiausias vaikas, kokius esu matęs sporte.
Tačiau šį išskirtinį talentą treneriai pradėjo apkrauti per dideliais fiziniais krūviais. Treniruotės vyko 5–6 kartus per savaitę, dažnai po 2–3 valandas. Iš pradžių mergaitė dėl savo stiprios sveikatos ir unikalių gebėjimų dar sugebėjo toleruoti tokį krūvį, tačiau ilgainiui organizmas pradėjo neatlaikyti.
Rezultatas buvo skaudus, pradėjo kartotis įvairios traumos, kurios lydėjo ją nuolat. Dar daugiau, ilgainiui buvo pastebėta, kad vietoje progreso jos rodikliai pradėjo kristi. Greitis, reakcijos laikas, judesių staigumas, viskas pradėjo blogėti. Atliekant testus tapo akivaizdu, kad organizmas nebesivysto, o tiesiog silpsta dėl nuolatinio pervargimo.
Išvada aiški: net ir ypatingiausias talentas negali vystytis be tinkamo ir tikslingo fizinio krūvio valdymo. Treniruoti talentą reikia mokėti. Per didelis darbo kiekis jaunam sportininkui ne tik stabdo jo progresą, bet ir tiesiogiai mažina jo įgimtas fizines ypatybes. Talentą reikia auginti palaipsniui, sudarant sąlygas atsigauti ir tik taip galima pasiekti ilgalaikę sėkmę.
Tad svarbiausias treniravimo principas yra superkompensacijos principas – poislis po nuovargio, bet ne pervargimo. Krūvis sukelia nuovargį, o poilsis ir mityba užfiksuoja teigiamą efektą. Stiprėjame ne treniruotės metu, o tarp treniruočių.














Naujausi komentarai